- skrabinti
- 1 skrãbinti (-yti), -ina, -ino DŽ, NdŽ, skrabìnti, -ìna, -ìno
1. Akm, Trk caus. 1 skrabėti 2: Sūnus skrynelę skrãbina ir džiaugas, kad skraba Vkš. Įberk anam (vaikui) į skrabinę žirnių, i lai skrãbina Slnt. Jūraičio Adomas, įkišęs dešinę ranką į kišenę, skrabina skatikais, kuriuos gavo už peilį I.Simon. Skrabìna ans į kailinius, t. y. brakšno[ja], mušno[ja] J. Įgudo ir mūsiejai skrãbyti duris Mžk. Ėmė skrabinti į langą ir prašo įleisti LTR(ž.). Reik užglūdos, ka į kuprą lytus neskrãbintų Krtn. | refl.: Priejo pri durų i skrãbinas Vkš.
2. intr. daužyti, mušti: Skrãbink į kaktą tokiam lankausiuo! Šts. Skrãbina į kaktą su šaukštu J. Abudu prigers – ana i skrãbins tam par tą kramę Trk.
3. tr. spragčioti: Skrãbinu, o nedega, kad šautuvas neatlaužtas Šts.
4. intr. menk. plepėti, daug šnekėti: Kitas, … liežuvį vos apsukdamas, skrabino ant … savo draugų TS1897,4.
◊ [sàvo] liežùvį ([su] liežuviù) skrãbinti plepėti, daug šnekėti: Ar nebengsi skrãbinti tą sàvo liežùvį?! Sd. Akims nebmatau, tik su liežuviù galiu skrãbinti Gd. Liežuviù skrãbinti nenoru Brs.\ skrabinti; apskrabinti; įskrabinti; išskrabinti; paskrabinti; suskrabinti; užskrabinti
Dictionary of the Lithuanian Language.